KULTŪRINĖ INDUSTRIJA IR KAPITALO GAMYBA: TARP VERTĖS IR VERTYBĖS
Ištraukos
Kultūra, tai kolektyvinių prasmės konstrukcijų sistema, kurią pasitelkdami žmonės patiria, nusako, apdoroja, vaizduoja ir keičia tikrovę. H. Rauhe pastebi, jog idealiu atveju, kultūrą, kaip vertybių ir normų sistemą, formuoja menas. Šio požiūrio kontekste atsiranda galimybė iškelti kultūros industrijos temos klausimą: kaip įmanoma jungtis tarp kultūros, to, ką mes nusakome vertybių ir normų sistema, ir industrijos – tai yra kaip įmanoma jungtis tarp vertybės ir vertės.
Kultūrinės industrijos sąvoka tiek Th. W. Adorno, tiek M. Horkheimeriui yra kultūrinių įvykių bei gaminių įvairovė, sąveikaujanti su kitomis ekonomikos sritimis, tai kultūrinė industrija, veikianti kaip valdžios priemonė bei atliekanti individo integravimo į kapitalistinę visuomenę, funkciją. Tokio integralumo pirminiai principai - produkcijos orientavimas į vartotojo poreikius bei masinės medijos susiformavimas ir išplitimas. Taip individas tampa priklausomas nuo visuomenės būklės, o ši, savo ruožtu, yra pajungta kultūrinės industrijos mašinerijai.
Pritariant kapitalistinei sistemai taikomam totalizuotos sąmonės modeliui, reikia konstatuoti, jog kultūrinės industrijos daugialypumas, didžiulė kultūrinių produktų įvairovė nesudaro standartizacijos įspūdžio. Monopolistinio kapitalizmo sąlygomis produktų įvairovė suponuoja pasirinkimo bei formalios laisvės įspūdį, o jų silpna kodifikacija - nuolatinių patirčių, asmeninių pergalių bei įvairumo pojūtį. Tačiau šitoks žmogaus būvis lieka tik iš pažiūros judrus ir maištingas, anot D. Bello, - tai dionizijų ilgesys, nieko nenutuokiant apie religiją bei ritualus. Jis nekovoja už savo laisvę, nes tiki ją turįs. Tai patvirtina ir jam pačiam akivaizdi jo paties galia pasirinkti ir tai kas pasirinkta, gauti. Tokiu būdu išryškėja, jog tikėdamas savo formalia laisve, individas gyvena realios laisvės subordinuotą gyvenimą: pats individas tampa kultūrinės industrijos produktu bei ideologinio mąstymo perėmėju bei populiarintuoju. Toks „pakeistinio mąstymo“ mechanizmas yra neatsiejama kultūrinės industrijos, aprašomos Th. W. Adorno bei M. Horkheimerio, dalis. Pavyzdžiu galėtų būti minėtų autorių pateikiamas talentų ieškojimo technologinis – kultūrinis aparatas, kuomet populiariosios kultūros suformuota visuomenė pati sau iš savo tarpo vėl ir vėl iškelia „žvaigždes“. Tokie talentai yra subrandinami populiariosios kultūros sąlygomis ir ją papildo, neperžengdami pačios kultūros ir jos neišduodami: jie „priklauso industrijai dar iki tol, kol ji imasi juos reprezentuoti“.
Pirmoji prekės analizė nusako daikto būtį per jo naudingumą, tokiu būdu kultūrinis produktas niekuo nebesiskiria nuo kito tipo produktų, jis įtraukiamas į verčių cirkuliacijos mechanizmą ir kaip gamybinės veiklos produktas.
Industrializuojama kultūra, anot Th. W. Adorno, yra suinteresuota žmogiškųjų poreikių patenkinimu, o ne tam tikrų elitinių meno formų, kultūrinių fenomenų steigtimi ir sauga. Kultūrinio fenomeno kokybinę specifiką pirmiausia jis aiškina per „pritarimo“ arba „pasipriešinimo“ totalizuotai kapitalistinei sistemai, rakursus. Pritarimo atveju, kultūrinio fenomeno autorius paklūsta kultūrinės industrijos kuriamoms visuomenės būsenoms ir neišrankiam vartotojui - tikrai geras vartotojas visuomet bus patenkintas, tačiau tam, kad tuoj pat vėl pajustų alkį . Tuo tarpu pasipriešinimo atveju atsiribojama nuo kultūrinės industrijos mašinerijos.
Autentiškas kūrinys turi visų pirma ne ekonominės, bet meninės (dvasinės) vertės (vertybės) statusą, jis nusakomas vertybinėmis kategorijomis, kurios iškrenta iš kapitalistinės verčių sistemos. Meno kūrinio suvokimas įmanomas esant didelei „atpažinimo“ įtampai. Ištrūkęs iš bet kokio realios laisvės diktato, suvokėjas lieka vienas su kūriniu. Priešingai, nei kultūrinės industrijos produkto vartotojas, jis pats valdo savo suvokimo laiką ir erdvę bei, priešingai nei kapitalo gaminimo sistema, - n i e k u r n e s k u b a .
ŽVAIGŽDĖS KRINTA
Ne vieną ašarą esu nubraukęs, žiūrėdamas per televizorių nuostabius „Dainų dainelės“ koncertus. Kiek daug gražių ir gabių vaikučių auga mūsų šalyje. Tačiau neįmanoma ilgai šiuo reginių žavėtis, nes tuojau pat ima kankinti klausimas – kur gi visi šie mieli vaikučiai dingsta, kiek paaugę? Nes, tik perjungęs kanalą, matai jau visai ką kitą – kokius nors „Kelio į žvaigždes“ arba NML dainuojančius simuliakrus. Ir tada iš karto kyla daugybė klausimų. Kas gi šie jaunuoliai, dailiai sutūpę ant minkštų sofų ir be perstojo malantys visokius niekus? Tos šnekos dar būtų pusė bėdos, šiaip ar taip Lietuva tampa tuščių plepalų ir apkalbų šalimi, bet kai jie ima į rankas mikrofoną ir bando dainuoti... Visa laimė, kad Džonas Lenonas palaidotas kažkur už jūrų marių, nes tikrai negalėtų ramiai ilsėtis savo kapelyje.
Bet palaukit, gal tai tie patys mieli vaikučiai, prieš keletą metų droviai pasirodę „Dainų dainelės“ scenoje? Tik šiek tiek paaugę ir truputį pertrinti šou verslo girnų? Bet negali būti, anie tai juk buvo daug gabesni...
Tada peršasi viena vienintelė hipotezė, kuri galėtų viską paaiškinti. Dėmesio! Visi šie užuojautos verti giesmininkai, taip pat daugelis jau subrendusių mūsų pop muzikos asų yra... ateiviai. Taip, taip, be abejonės, jie yra ateiviai iš kitų civilizacijų. Užaugę kažkokioje kitoje nežemiškoje kultūrinėje terpėje ir niekada negirdėję gerosios Žemės pop muzikos. Nei „Beatles“, nei Madonos, net Britney Spears jie nėra girdėję. Todėl jie varo savo gimtosios planetos muziką, kuri tačiau kažkodėl patinka naiviesiems žemės vaikams. Tai štai kodėl jie vadinami estrados žvaigždėmis: jie nuleidžiami mums erdvėlaiviais, kuriuos stebime nakties danguje kaip krintančias žvaigždes. Nutūpę jie transformuojasi į žmogišką pavidalą ir lipa į sceną. Tiesa sakant, kai kurie iš jų įgauna tikrai dailių merginų išvaizdą... Zombiai prakeikti. Sesės ir broliai, būkite budrūs! Tai nauja tarpplanetinės invazijos rūšis. Kaip atskirti įsibrovėlius? Štai trys pagrindiniai požymiai:
- Jie klaikiai dainuoja
- Juos myli žiniasklaida
- Niekas nežino, iš kur jie imasi
Mes suprantame, kad tai gana drąsi hipotezė, nenorėtume nieko užgauti, bet ar kas nors turi kitą paaiškinimą? Tik ša, tyliau, JIE mus stebi iš televizorių ekranų. Spauskite „turn off“...
“Idėjų upės“ Propagandos Skyrius....
„- ...tai kas toji valia? – pasidomėjau aš.
- Tai, kas valdo erdvę, laiką ir įvykių tikimybę.
- Nesuprantu.
- Niekas nesupranta. Vien tik Sensėjus instinktyviai jaučia. Galima sakyti, jog jis atsižadėjo savimonės. Kaip tik nuo šito ir prasidėjo tikroji Revoliucija. Pasakysiu suprantamais tau žodžiais: turiu omenyje revoliuciją, po kurios kapitalas įsikūnys darbe, o darbas – kapitale.
- Panašu į utopiją...
- Priešingai. Sąmonė – štai kas yra utopija,- atkirto jis.- Viskas, ką tau dabar sakau, viso labo tik žodžiai. Kad ir kiek žodžių aš ištarčiau, vis tiek nepaaiškinčiau problemų, kurias aprėpia valia...O paneigti savimonę galima tik paneigus kalbą. Mūsų laikais, kai tokios pamatinės europietiškojo humanizmo sąvokos kaip „individuali sąmonė ir „evoliucija" praranda turinį, visi be išimties žodžiai tampa beprasmybe. Būtis – ne kažkieno asmeninės valios raiška, o chaotiškas reiškinys. Tu esi anaiptol ne individuali esybė, o tik visuotinio chaoso dalelė. Mano chaosas yra ir tavo chaosas. Būtis – tai bendravimas. Bendravimas yra būtis...
Visi mėginimai praplėsti sąmonės ribas, baigėsi visiška nesėkme. Ir nieko nuostabaus: jeigu vien didini sąmonės apimtį, bet tuo pat metu nekeiti individo savybių, kvaila sulaukti ko geresnio už depresiją... tai ir turėjau galvoje, kalbėdamas apie vidutinybę..."
Gal kas nors iš jūsų patyrė nerūpestingą būties dvelksmą skaitydami Kurto Voneguto, Paulo Coelho, Viktoro Pelevino ar Karloso Kastanedos knygas? Siūlau drąsiai imti į rankas Haruki Murakami. Neturėtumėt nusivilti.
Arūnas
galima naudotis,
neturint nei turtų,
nei valdžios,
nei šlovės.
