Antrasis sakralaus meno pleneras SIGNUM SACRUM
Rugpjūčio 17d. parodos atidarymu Šiluvos Jono Pauliaus II-ojo namuose baigėsi antrasis sakralaus meno pleneras SIGNUM SACRUM. Asociacija „Idėjų upė“ pratęsė pernai užsimezgusią tradiciją ir vėl subūrė Šiluvoje menininkus, kurie savo darbais pabandė atskleisti sakralumo paslaptį. O tai tikrai nėra lengva užduotis. Kas gi galėtų pakankamai tiksliai apibūdinti, koks turėtų būti sakralus menas? Visi žinome, jog yra bažnytinis, liturginis menas, kuriamas pagal tam tikrus kanonus, jis turi savo paskirtį liturgijoje ar tam tikrą vietą bažnyčios puošyboje. Tuo tarpu sakralaus meno apibrėžimas yra kur kas sudėtingesnis. Pirmiausia jis išreiškia pačio kūrėjo santykį su šventumu, jo individualią jausminę patirtį. Taip, iš vienos pusės menininkas yra tikintis žmogus, tačiau tuo pačiu metu jis yra laisvas kūrėjas, turintis nevaržomą vaizduotę ir fantaziją. Todėl šventumą jis gali įžvelgti ir ten, kur kiti žmonės jo nepastebi. Taigi ko gero tiksliausiai šio plenero dvasią atspindėjo jo pavadinimas – SIGNUM SACRUM, šventasis ženklas, kaip viena iš sakralumo išraiškų.
Šių metų plenero kuratorius grafikas Evaldas Mikalauskis plenero dalyviams suteikė daugiau laisvės, nebandydamas iš anksto primesti tiksliai apibrėžtų nuostatų ar krypčių. Tiesiog trumpai buvo pristatyta plenero koncepcija, ir kiekvienas menininkas ėmėsi savo sakralumo paieškų. Be abejo, tam palanki yra pati Šiluvos atmosfera, tarsi prisigėrusi tikėjimo auros, mistinės ramybės ir neįprasto kasdieniško šventumo. Užteko tiesiog nusimesti nuo savęs nereikšmingų rūpesčių naštą ir naujai pažvelgti į mus supantį pasaulį. Pasaulį, kurį pripildo ne tik triukšmas, tačiau čia savo vietą randa ir brolių benediktinų giedojimas Palendrių vienuolyno bažnyčios tyloje, ar Žolinių atlaidai Ugionių bažnyčioje ant Dubysos kranto. Tada laikas sustoja, ir galime įžvelgti, kas yra už viso šito. Gal tai ir yra sakralumas?
Taigi šių metų plenero dalyviai turėjo pakankamai laisvės savo kūrybai, todėl darbai yra labiau konceptualūs, naudojamos neįprastos medžiagos ir išraiškos priemonės. Grafikė Jūratė Rekevičiūtė bandė atskleisti šventų vietų lankymo paslaptis, plenero kuratorius Evaldas Mikalauskis gilinosi į dangaus (o gal Dangaus?) metafiziką. Kaip visada santūrus ir ištikimas tapybai Darius Rakauskas kovojo su vėju, vis bandančiu nuplėšti nuo molberto jo drobes. Jolanta Galdikaitė ir Algė Varnaitė ieškojo sakralumo ir „gyvenimo druskos“ kasdienių daiktų ir įvykių poezijoje. Kęstutis Vasiliūnas dilino šaukštus, spausdamas savo didžiulius medžio raižinius, tuo tarpu Roberta Vaigeltaitė, atvirkščiai, raižė mažytes ir šiltas miniatiūras. Juvelyrė Asta Šimkevičienė jungė į užbaigtą visumą seną medį ir tauriojo metalo ženklus. Julija Pociūtė fotografavo šventuosius ženklus tiesiog „užaugintus“ Šiluvoje. Kaip visada šalia patyrusių „vilkų“ mūsų plenere dalyvavo ir jaunieji kūrėjai – Eglė Plytnikaitė – fotografija ir Simonas Bastys – kompiuterinė grafika, video menas. Projekto vadovas Arūnas Kazlauskas taip pat metė į šalį visus organizacinius rūpesčius (gal jų ir nebuvo tokioje puikioje komandoje?) ir ėmėsi vykdyti kuratoriaus nurodytą koncepciją – „eiti į žmones“. Dvidešimt septynios metalinės žuvytės – pirmųjų krikščionių simbolis – buvo prikaltos ant medinių miestelio pastatų sienų.
Dar viena naujovė šių metų plenere – jo pabaigoje įvyko diskusija „Sakralumas : menininės interpretacijos galimybė“. Diskusijos viešnia – dr. Jolanta Zabulytė pradžioje pristatė savo pranešimą „Senieji Lietuvos paminklai ir jų adaptacijos problematika“. Tai buvo lyg tam tikras įvadas, gal net šiek tiek provokuojantis akcentas tolesniam pokalbiui. Diskusijos metu plenero dalyviai ir svečiai pasikeitė savo nuomonėmis apie sakralumą, menininko pareigą, laisvę ir atsakomybę, tradicijas ir šiuolaikiškumą. Reikia pasakyti, kad buvo tikrai įdomių , kartais gal net kontroversiškų nuomonių, ir diskusijos moderatorė Jurgita-Kristina Pačkauskienė dažnokai turėjo raminti dalyvių aistras. Diskusijos pabaigoje kunigas Erastas Murauskas tiesiog sustatė viską į vietas, apibrėždamas tikėjimą, sakralumą kaip paprastus ir aiškius dalykus, visada esančius šalia mūsų.
Pleneras baigėsi, tačiau „Idėjų upė“ numato tokiau tęsti šį projektą ir kitų metų rugpjūčio mėnesį surengti jau tarptautinį plenerą SIGNUM SACRUM. Tuo tarpu šiame plenere sukurti darbai pradeda savo kelionę per Lietuvą, rugsėjo mėnesį atidaroma paroda Kaune, Igulos bažnyčioje, vėliau planuojamos parodos ir kitose vietose.
Dėkojame mūsų projekto pagrindiniams rėmėjams – Raseinių rajono savivaldybei ir Kauno arkivyskupijai.
IDĖJŲ UPĖS informacijos ir propagandos skyrius
Redaktorius Arūnas Kazlauskas
galima naudotis,
neturint nei turtų,
nei valdžios,
nei šlovės.
